padėdraugis

padė́draugis sm. (1) 1. Kls pagalbininkas, padėjėjas: Tėvas susilaukė iš sūnaus padė́draugio Rod. Eina ką daryt, tai dar ir padėdraugį vedas Arm. Ot, Dievuliau, padėdraugis – tik po kojom maišos! Arm. 2. pajaunys: Padė́draugis išsivedė jaunąją šokint Grv. Pirmas padė́draugis ir pirmas svotas važiuoja Grv.